2012 m. sausio 16 d., pirmadienis

Vagišių kronikos

Liūdna, bet sąrašas negerų dalykų, kurie, man atrodė, manęs niekada nepalies, trumpėja. Bjauru būt suaugusiu, ar ne?
Kažkada galvojau, kad aš tai jau tikrai niekada nepakliūsiu į avariją. Pradžioj šiaip pakliuvau. Po to pati padariau (kokias tris), paskui vėl pakliuvau. Nebegalvoju.
Kažkada klausydama pasakojimų apie apvogtus butus, galvojau, kad jau mūsų buto tai niekas neapvoginės (ir ką ten vogt, biedni mes). Bet pasirodo, klydau. 
Šeštadienį grįžę po smagios šeimyninės vakarienės pas Carlo sesę, namus radome išverstus. Ant žemės mano rankinės, drabužiai, stalčių turinys... Viskas atidarinėta, pakuotės suplėšytos ieškant kažko vertingo.. Jausmas bjaurus. Bjauru galvoti, kad kažkas buvo tavo mylimuose puoselėjamuose namuose ir čiupinėjo tavo daiktus. Negalėjau nustot galvot - nejau jie nematė, kad mes ne turtuoliai (tikrai turėjo matyti stalčiuje padėtus vokelius su lapkričio ir gruodžio visų pirkinių čekiais, tikrai turėjo matyti žurnalus apie vestuves ir mūsų nuotraukas, tikrai turėjo pastebėti, kad namai prabanga neblizga...) Nejau nesuvirpa ranka vogiant iš tokių žmonių?
Taigi, netekom Carlo smuiko, kurį tėvai jam padovanojo prieš beveik 30 metų, ir kuriuo karts nuo karto pagrodavo man akompanuojant pieninu.
Netekom nuostabiai gražių mano auksinių auskarų, dovanotų Carlo mamos per mano paskutinį gimtadienį.
Muzikinės paauksuotos dėžutės, kurią Carlo padovanojo jau mirusi močiutė.
Carlo kompiuterio su didele dalim niekur neišsaugotų foto, jo dainų tekstų ir kitų dokumentų.
Dar keletos auksinių grandinėlių ir apyrankių, jokios rimtos vertės neturinčio kompaso kurį Carlo gavo dovanų savo dešimtojo gimtadienio proga, keletos prabangių rašiklių, Carlo monetų kolekcijos...
Bet kai ką ir gavome :)
Džiaugsmą, kad nepastebėjo Carlo senelio auksinio laikrodžio.
Džiaugsmą, kad nesugebėjo atidaryti vienos dėžutės su monetomis ir nusprendė jas palikti - ten buvo auksinės, pačios vertingiausios monetos.
Džiaugsmą, kad esame dviese.
Supratimą, kad turime nerealią šeimą - visi (Carlo tėvai, sesuo, mano mama) be išimties iškart pradėjo siūlyti ne tik moralinę pagalbą, bet ir pinigus, Carlo sesers vyras atvažiavo pas mus naktį iškart sužinojęs kad radome nuniokotus namus. Jautėmės mylimi.
65 eurus, kuriuos vagišiai netyčiom pametė pasilenkę patikrinti palovio :)
O išvados?
Iki šeštadienio buvome vienintelis butas visame 18 šeimų name, kurio išorinės žaliuzės praktiškai niekada nebūdavo nuleistos (išskyrus kai išvykdavome atostogauti). Nuo šeštadienio esame kaip visi, vos nusileidus saulei nuleidžiame ir žaliuzes ir su išoriniu pasauliu nebendraujam :)
Šią savaitę planuojame įsivesti signalizaciją.
Auksiniai išlikę daiktai keliauja į seifą banke.

Ta proga dar pabendravome su kaimynais ir sužinojome, kad per 25 metus mūsų name buvo 8 vagystės, dvi iš jų tam pačiam bute (vargšiukai). Artimiausias mūsų kaimynas nukentėjo nuo vagišių tokiu pat būdu  - išlaužiant balkono duris. Jo atveju tai buvo neabejotinai čigonai, nes kartu su auksu ir brangenybėmis išnešė ir visus ilgus gėlėtus sijonus :)

Ką gi, gyvenimas tęsiasi, visi pinigai uždirbami, o nauji prisiminimai, nuotraukos ir šeimos vertybės užgyvenamos. Tai kas svarbiausia, nematoma akimis, kaip sakė Mažasis Princas.
Ir nepavogiama...





2012 m. sausio 12 d., ketvirtadienis

Meška Šiaurėje

Meškos, tiesa dvi. Aš ir Carlo. O Šiaurė - truputis Pabaltijo ir Skandinavijos.
Istorijos pradžia - maždaug prieš metus, kai su Carlo nusprendėm, kad reikia susigalvoti sekančią didelę kelionę. Aš išsirinkau dvi kryptis (Kuba, Indija) ir Carlo dvi (Meksika, Australija) ir traukėm burtus. Tiksliau, išmetinėjom vis po lapelį, kol po savaitės liko vienas. Burtai lėmė Indiją, bet nusprendėm imt Kubą :) Nusipirkom knygą ir labai labai svajojom. O kai atėjo laikas dairytis bilietų, pamatėm, kad tuo laiku kai galiu pasimt atostogas, bilietas žmogui į Kubą kainuoja 1200 eur. Pasidvigubinę kainas, bjaurybės. Teko Kubą atidėti geresniems laikams. Tada horizonte pasirodė ekonominis didelės kelionės variantas - Egiptas. Derinom derinom su lietuviška kelionių agentūra, nusipirkom bilietus į Lietuvą, sumokėjom už Egiptą ir sužinojom kad Novaturas atšaukė kruizą. Važiuot vien pilvų degint mūsų netraukė, taigi Egiptas irgi nuplaukė. Tada dar trumpam buvo pasirodžiusi Šri Lanka, bet kainavo daugiau, skrydis iš Varšuvos, laiko mažiau, vienu žodžiu, nedžiugino. Kad jau negalim turėti +30, buvom sugalvoje važiuoti į -40, Laplandiją. Susiradom fainą kaimo turizmą, bet pasirodė kad Naujiems metams vietų jie nebeturi.
Taigi beliko klasikinis paprastasis variantas - miestai. Trys naktys Taline, viena naktis Helsinky, viena laive ir trys Stokholme. Meškos Šiaurėje. Tik kad ta Šiaurė šiemet pasitiko mus su lietum ir +6 laipsniais...
Keletas mūsų kelionės akcentų:
TALINAS
Taline labai labai daug rusų. Kadangi šventėm naujuosius, o per šventes, rusiukai, ne paslaptis, gerai paragauja... Prisiklausėm ir prisižiūrėjom visko. Ta proga nuėjom į pačioj rotušės aikštėj esantį rusišką restoraną "Troika". Pradėjom degtinyte su raugintais agurkais, o po to koldūnus "Baltikos" alum užsigėrinėjom. Nieko ypatinga, bet truputį juokas ėmė.
Geriausias dalykas Taline - pačiam rotušės pastate esanti viduramžiška užeiga, kur duoda sriubos (1-2 EUR priklausomai nuo dydžio), pyragėlių (1 EUR), karšto vyno, alaus ar sulčių (2 EUR). Atmosfera nenupasakojama, būtina pabandyti. Pasakysiu tik kad jei neatsinešit savo šaukšto, šeimininkutė gali jus biški apšaukti, ypač jei užeigoj jau nebe pirmą kartą. Ir dar kad iš bačkos nemokamai galima pasiimt raugintų agurkų :)
Kitas Talino must- nemokama dviejų su puse valandų ekskursija pėsčiomis. Mums pakliuvusi jaunutė gidė buvo labai labai šauni ir apsišvietusi, o turas - ganėtinai alternatyvus, kurio metu sužinojom, pvz, kiek estai sumokėjo už savo laisvės statulą, kurios garantija buvo 3 metai, o po kelių dienų stikliniai blokai pakeitė spalvą (ją gaminę čekai pasiteisino kad sutartyje nebuvo numatytos Estijos klimato sąlygos :) ). Sužinojom milijoną visokių legendų ir keistų pasakojimų... Ir šiaip, pamatėm truputį Estijos iš arti... O dar įvyko stebuklas ir pradėjo snigti (buvo gruodžio 31), tai išvis nuotaika pagerėjo.
Jei švenčiate naujus metus Taline ir gruodžio 31 norite vakarieniauti restorane, BŪTINA rezervuotis iš anksto. Mes nerezervavom. Todėl vakarieniavom meksikietiškam restorane prekybos centre (mums dėl to visai neliūdna, nes buvo labai labai skanu :) )
Iš Talino per dvi valandas laivu, pilnu girtokokų suomių ir rusų su dėžėm alkoholio, nuplaukėm į Helsinkį.

Degtinytė su raugintais agurkėliais ant tuščio skrandžio.

Gruodžio 31-osios sniegas!

HELSINKIS.
Paskutinę nuomonę, kurią girdėjau apie Helsinkį buvo "dull". Pasirašau. Nuotraukoje matysite pačią gražiausią Helsinkio aikštę su gražiausia bažnyčia (spalvotas kubikas rubikas nepriklijuotas, tikras, kažkoks šviesos projektas), tai viską pasako. Po Talino gatvelių, viduramžiškos atmosferos Helsinkis, deja, neturi kuo pasigirti. Be to prasidėjo audra, baisiai kapojo veidą šlapias sniegas, tai galiausiai nusprendėme ekskursijas iškeisti į parduotuves. Tiesa, valgyti Helsinky labai brangu. Restoranuose. Viskas labai "design" ir labai gražu, bet brangu ir kažkaip tamsu. Tai po vienos nakties Helsinky, šlapi nuo sniego bėgte parbėgom į laivą Helsinkis - Stokholmas, plaukiantį visą naktį. Ten mus pasitiko ded morozas, snieguračka ir balaganas, labai panašus į Basanavičiaus gatvę Palangoje vidurvasarį. Parduotuvės, supermarketai, restoranai, transvestitų programos, karaoke ir tt.. Man buvo labai linksma, tad sugebėjom net pašokt su Carlo (jis priešinosi), puikiai pavakarieniaut ir išgert likeriuko bare su gyva muzika. O iš ryto atplaukėm į Stokholmą...


STOKHOLMAS.
Kai manęs paklausia, ar aš esu buvusi Stokholme, sutrinku. Teoriškai, buvau du kartus. Kartą pas draugę trim dienom. Tiesa, pirmos dienos vakarą apsinuodijau sušiais, tai likusias dienas pragulėjau išmušta karščio ir baisiose kančiose. Antras kartas buvo maždaug dvi valandos darbo pokalbiui. Darbo, kurio negavau. Tai sakykim, kad Stokholme iki šiol nebuvau buvusi, taip bus tiksliau :)
Stokholmas man labiausiai patinka atmosfera. Kažkokios nuolatinės šventės, gyvenimo, judėjimo... Pastatai mane kuo toliau tuo mažiau domina apskritai. Bet gyvenimo Stokholme daug. Kiekviena sala turi savo centrinę gatvę, savo asmeninį "centriuką", todėl niekad neatsibosta. Kiekvienas rajonas - savo veidą. Kainos normalios (itališkos). Valgyt skanu (okok, aš visoj šitoj kelionėj suvalgiau nesvietišką kiekį lašišos kuri man žiauriai patinka, o Carlo dukart valgė meat balls ir visokias ten žvėrienas, elnienas ir tt). Paskutinį vakarą praleidom nuostabios atmosferos džiazo klubiuky "Glen Miller cafe", kur valgėm miulių, klausėm koncerto, o aš galiausiai dar netikėtai gavau dovanų būgnininko kompaktą, kuriame jis dainuoja.
Atskiro paminėjimo vertas ir butas, kuriame gyvenam. Vonioje - džiakuzi ir didžiulis virš jos kabantis senovinis plūduras. Miegamajame - veikiantis gramofonas. Televizorius - minimum dvidešimties metų senumo, bet puikiai veikiantis (viso 5 kanalai). Filmams žiūrėti - projektorius su namų kino sistema (!!!!). Pianinas, o virš jo - paveikslas su išlindusia ranka. Akvariumas, kurio žuvytes turėjom šerti. Vienžo, bohema :)
Rotušė. Gyvenom netoliese...

Dizaaaainas.

Džiazas.

Mūsų džiakuzė su paluby pakibusiu plūduru.

Iš paveikslo sveikintis siekianti ranka...

O iš Stokholmo - į mielą propelerinį Estijos avialinijų birbaliuką - lėktuviuką ir per Taliną į Lietuvą, dar porai dienų pabūt pas mamą prie pečiaus.....