Kaštainių skonio ruduo

Jau man atrodo kažkada minėjau, kad aš visus metus susigalvoju ko laukti, taip labai smagu gyventi ir mėgautis kiekvienu sezonu... Tai va rudenį yra trys laukimai - pirmiausiai, kaštainiai arba valgomieji kaštonai, tada tradiciniai lapkričio pirmosios saldumynai "Ossa dei morti" (mirusiųjų kaulai), tada Helovyno vakarėlis ir tada jau pasiruošimai Kalėdoms.
Kaštainius mes paprastai pirkdavom brangiai parduotuvėse, o vat praeitą sekmadienį buvo tokia graži diena, Carlo žinojo vietą kalnuose kur jų netrūksta, tai popiet išsiruošėm į kaštonų rinkimo žygį. Labai smagus užsiėmimas. Ramybė neišpasakyta, tyloje ir ramumoje tik girdisi smagus ant žemės krintančių kaštainių bumpsėjimas. Ir sustot neįmanoma. Aš įkalbėjau Carlo sustot, nes tikrai sakau neturėsim kur šitų gėrybių dėt. Tai va taip valdydamiesi vis tiek 3 kg namo parsitempėm..
O kaštainių bėda tokia, kad jei netyčiom pražiopsosi vieną kirmėliuką (o pražiopsot labai lengva), jis ramiai per kokią savaitę ar dvi sugriauš tau viską.
Kaštainiai gaminami virti arba kepti ant atviros ugnies. Mums labiau patinka kepti. Daug kas namie nekepa, nes keletą dienų lieka stiprus dūmų kvapas, bet mums dzin, dargi, mums smagu. Tie dūmai kažkaip kvepia rudeniu.
Esu girdėjus kad kažkas juos kepa orkaitėj, o  mes tradiciškai, ant specialios skylėtos keptuvės.
Valgome juos su stipriu raudonu vynu. Tobula - su vietiniu Valtellinos inferno ar Sassela.
Mano vienas mylimiausių rudens malonumų - geras filmas, taurė raudono vyno ir indelis karštų keptų kaštainių lukštenimui. Niam!

Jei kaštonai neišsilupę iš savo "ežiuko", bados ir dar kaip!

Kaštainių kepimas mūsų namuose - vyriškas reikalas



O čia jau rezultatas, prie nešamas ant sofikės prie teliko

Paragaukim itališko vyno...

Aš nežinau, kodėl niekas pas mane nevažiuoja į svečius rudenį, rugsėjo - spalio mėnesį. Tai pats tinkamiausias laikas pasisvečiuoti šitoje Italijos dalyje - švenčių, renginių ir atrakcijų tiek, kad visur suspėtum tik nieko nedirbdamas arba turėdamas švęsti mėgstančių klonų. Dauguma švenčių vienaip ar kitaip gastronominės (ne paslaptis, kad italiukams patinka pavalgyt ir išgert :) ), tokių kaip jau aprašyta grybų sagra ar moliūgų sagra.
Šiemet grybų ir moliūgų nelankėm, bet susiruošėm į garsią šioje pasaulio pusėje vyno šventę, kasmet vykstančią Morbegno miestelyje, netoli Sondrio. Šventė vadinasi "Morbegno in cantina" (Morbenjo miestas vyno rūsyje).
Kadangi jau buvom prisiklausę legendų apie prie išvažiavimo iš Morbegno laukiančius policininkus su alkotesteriu, nusprendėme važiuoti traukiniu.
Valandėlė žiauriam karšty (pas mus buvo grįžusi vasara) ir apie 18 val mes jau Morbegno. Žodelis "jau" čia gal ir nelabai tinka. Nes tik atvažiavę supratom, kad reikėjo važiuoti, kai rūsiai atsidaro - šeštadienį jie atsidarė 15 val, tai protingiausia būtų buvę 15:00 būti jau ten. Žmonių minios. Trys skirtingos vietos, kuriose parduodami "pasai", t.y. bilietai į šventę. Viena už kitą baisesnės eilės, visose trijose vietose.
Eilėje sąžinigai prastovėjome beveik pusantros valandos, ir į galą man jau to vyno nesinorėjo.
Procesas paprastas - pasirenki vieną iš keturių trasų (buvo daugiau aplinkiniuose miesteliuose, bet mes rinkomes tik pačiam Morbegno esančias), pažymėtų sutartine spalva. Tau duodamas toks ant kaklo pakabinamas maišelis, o į jį dedama taurė vynui su šventės atributika. Plius duodamas bilietas su visų to maršruto rūsių pavadinimais. Maršrutai šiemet buvo keturi. Du pigieji - žalias ir geltonas, po 13 EUR. Šituos užpuolė publika 16 - 25 metų, kurie jau stovėdami eilėje iš plastikinių stiklinių gurkšnojo atsineštą vyną, taigi vietoj žodžio degustacija čia labiau tinka žodis girtuoklystė. Jaunimėlis šūkavo, išsidirbinėjo ir kitaip demonstravo savo šaunumą. Carlo sako, kad jis toks nebuvo. O aš, deja, truputį buvau :)
Kiti du maršrutai - brangesni. Raudonas, apimantis dešimt skirtingų rūsių po vieną degustaciją, kainuojantis 22 EUR ir baltasis, apimantis penkis rūsius po dvi degustacijas ir kainuojantis 35 EUR.
Mes šiaip žmonės taupūs, plius algos laiku man nemoka, plius vestuvės ant nosies, taigi nusprendėm neišlaidauti ir rinktis raudoną. Priartėjus prie kasų mergaitės pasakė, kad raudoni beveik visi bilietai parduoti, o tai reiškia, kad prie rūsių bus beprotiškos eilės. Ir pasiūlė baltus brangiuosius bilietus. Ir mes sutikome. Ir tai buvo geriausias to vakaro sprendimas...
Prasilenkdami su šūkaujančiais įkaušusiais jaunuoliais su siaubu aplenkėme "raudonųjų" eilę prie pirmojo rūsio, kurios galo nesimatė... O mūsų maršrute numatytą rūsį pirmąsyk nepastebėję praėjome, nes prie jo tiesiog nebuvo žmonių!
Pirmoji vieta buvo tikrų tikriausias rūsys. Senamiesčio gatvelėje nusileidome į po žeme esančią vynui laikyti tinkančią patalpą, kur mus pasitiko somelje, paaiškinęs viską apie pirmuosius du baltus vynus. Vynus užkandome bresaolos kumpiu su ožkos pieno sūriu. Tada keliavom į nuostabaus grožio vienuolyno kiemą, kur dar malonesnis somelje pavaišino vietiniais garsiausiais stipriais raudonais vynais - Sassella ir Inferno, juos ramiai susėdę kiemelyje išgėrėme užkasdami perlinių kruopų risotto su kumpiu. Toliau kelias vedė į kitą senamiestyje įsikūrusį rūsį, kuriame vėl gavome Sassella ir Inferno ir dar visokių gardžių sūrių. Priešpaskutinė vieta - miesto rūmų "salionas", visas ištapytas freskomis mus pasitiko su dviem "sforzato" (pastiprintais) vynais - 14,5 laipsnių ir 15 laipsnių ir žiauriai skaniais stipraus skonio sūriais. Čia jau galva buvo stipriai susisukusi ir teko truputį prigulti ant žolės :)
Paskutinė vieta - vėlgi rūsys, kur mus pavaišino nuostabiu šokoladiniu tortu ir dviem saldžiais desertiniais passito vynais - baltu ir raudonu.
Mes dar pabaigėm šventę kavos puodeliu ir likeriuku ir laimingi ir patenkitni pasukom stoties link. Kur mūsų laukė nelabai malonus siurprizas. Dėl pavojaus tvarkai labai rimtai nusiteikę policininkai su šalmais neleido nei vieno eiti į peroną prieš atvažiuojant traukiniui. Žmonių buvo daug, dauguma - geltonosios ir žaliosios linijos įkaušėliai, tai teko toj minioj gerą pusvalandį prastovėti, kol atvažiavo traukinys ir galėjom ramiai dardėti namo.
Šventė verta dėmesio, beje, vis dar tęsiasi, maisto degustacijos, vyno degustacijos, tik noro ir laiko reik turėt (ir pinigų truputį :) )
Va čia rasite daugiau informacijos (italų kalba), jei kam įdomu:
http://www.valtellina.it/info/1036/morbegno_in_cantina.html
O patarimas būtų važiuoti anksti ir vežtis kokį alkoholio netoleruojantį vairuojantį draugą...

Bendra atmosfera. Nuotrauka iš vietinio laikraščio.

Ragaujam Valtellinos vynus su perlinių kruopų rizoto

Nuostabusis vienuolyno kiemelis su vyno ragautojais

Paslaptingasis Consonno

Savaitgalį į kalnus neišėjo dėl šiokių tokių sveikatos sutrikimų, ta proga nusipirkom orkaitę. Atrodytų, paprasta buitis, bet mes mokam tokią buitį paįvairinti.
Pirmiausiai, jeigu pirkdami buitinę techniką nenorite gyventi nuobodžiai, nuspręskite sutaupyti 30 EUR už atvežimą. Mes taip ir padarėm, ir tai reiškė ne tik naujosios parsivežimą, bet ir senosios nuvežimą į parduotuvę (čia jums ne Lietuva ir nieks nieko nemokamai prie namų nesurinkinėja ir parduotuvės seną priima tik perkant naują). Šiaip ne taip nutarabanijom dviese su Carlo alfa tą mūsų seną orkaitę-baidyklę. Parsivežėm naują, žvilgančią. Sumontavom. Ir staiga supratom, kad mus apgavo. Kad ta orkaitė nedaro nieko tokio kas jos reklamoj buvo prirašyta. Grįžom. Aiškinomės. Išsirinkom kitą orkaitę, 50 eur brangesnę, kuri tipo kažką daro (iš esmės ne tai kad daug daugiau negu pirmoji). Tada grįžom namo, išmontavom naujają orkaitę, nuvežėm ją į parduotuvę, parsivežėm naujausiąją.
Taip savaitgalis prabėgo buitinės technikos parduotuvėje + tampant tikrai nelengvutę orkaitę pirmyn atgal.
Bet dabar ne apie tai.
Jau seniai planavom važiuoti apžiūrėti visai netoli Lecco esančio miestelio - vaiduoklio Consonno. Miestelis virš kiek žinomesnio ir didesnio Olginate miestelio žymus ne vien nerealiais iš aukštai atsiveriančiais vaizdas.
O jo istorija tokia. 1962 metais vienas turtingas italas, vardu Mario Bagno (o, tie Mario... kiek jie visko ir gero ir blogo pridaro... Balotelli, Monti, Draghi...) nusipirko visus apie 300 gyventojų turinčio Consonno miestelio namus, išvarė gyventojus, nugriovė beveik viską, išskyrus bažnyčią ir porą namų ir pradėjo kurti pramogų imperiją. Pristatė visokių keistų įvairaus stiliaus (arabiškų, kinietiškų, viduramžiškos pilies ir pan) pastatų, kuriuose įsikūrė parduotuvės, viešbučiai, žaidimų salonai, šokių salės, atostogų apartamentai. Planuose buvo futbolo ir rankinio aikštės, minigolfas, zoologijos sodas ir kt.
Brianzos "Las Vegas", deja, gyvavo neilgai. Užgriuvęs kelias (Consonno yra 700mt virš jūros lygio aukštyje), ir šiaip sumažėjęs inetersas privertė "Grafą Mario Bagno" savo imperiją uždaryti.
Dabar tai yra privati teritorija, priklausanti Mario vaikams, bet tai nesustabdo nei grafittininkų, nei eilinių turistų kaip mes su Carlo smalsumo.

Ilga kelionė per kalnus...

Vienas mylimiausių Carlo "bajerių" kai jis naujiems pažįstamiems pasakoja apie Lietuvą yra kad aukščiausias Lietuvos "kalnas" nesiekia 300 mt (Lecco yra daugiau nei 200 mt virš jūros lygio, o vos ne miesto centre funikulieriumi galima pasikelti ir į 1300 mt aukštį). Ir iš tiesų, kai į svečius atvyksta lietuviai, labiausiai juos stebinantis dalykas yra pro visus mūsų buto langus matomi kalnai. Nors kalnų ragavau ir seniau (keletą kartų Slovakijioje), tikrąjį jų skonį pajutau tik čia.
Jau dvejus metus kalbėjome, kaip norime pakilti į 2550 mt viršūnę "Pizzo dei Tre Signori". Mane ypatingai viliojo ir nakvynė "rifugio"(tariasi rifudžio, tokia tipo kalnų užeiga, kurioje galima pavalgyti ir pernakvoti) ir dvi kalnų apsuptyje praleistos dienos . Bet vis kas nors mums sukliudydavo - tai sniegas, tai blogas oras, tai šiaip reikalai. Šiemet pagaliau prisiruošėme.

Viskas buvo labai gerai suplanuota (ir pavyko labai gerai, bet ne taip kaip suplanuota :) )

Taigi, šeštadienio rytą žadintuvas čirškė 07.45 (paprastai šeštadieniais vartomės lovoje iki pietų), 08:15 jau dardėjom dviem automobiliais kalnų link. Carlo Alfa Romeo palikome Introbio miestelyje, į kurį turėjome nusileisti sekmadienį. Ten pat bariuky papusryčiavome. Toliau kilome iki Premana miestelio mano fiatuku, jį palikome ten.
Iš Premanos gerą pusvalandį paklaidžioję pagaliau radome ženklą link Val Varrone ir pradėjom žingsniuoti. Susipažinę su vietinėmis karvėmis ir asiliukais, praėję keletą nerealiai gražių kalnų gyvenviečių ir įveikę paskutinį bjaurų etapą be jokių lygių ar žemėjančių "gabaliukų", apie 13 val pasiekėme rifugio "Casera Vecchia Val Varrone" (Senoji Varonės slėnio pieninė), ten užsisakėme vynelio, kumpių, sūrių, polentos ir su didžiausiu malonumu ištraukę kojas iš sunkių kalnų batų, papietavome, pailsėjome.
14 val žingsniavome toliau. Dvi valandos praktiškai vis aukštyn ir apie 16 buvom jau pasiekę mūsų nakvynės vietą - rifugio "FALC". Prisėdome, atsikvėpėme, pasidėjome kuprines ir traukėme toliau... Laukė pusantros valandos kopimo rūke uolomis į viršūnę - Pizzo dei Tre Signori (Trijų Ponų viršūnė, taip pavadinta dėl kažkada čia buvusio trijų valstybių sienų susikirtimo). Smagiausias nuotykis kopiant šia atkaraą - staiga iš rūko išlindę 4 kalnų ožiai su dviem ožiukais. Laukiniai gyvūnai visiškai mūsų neišsigando ir liko stovėti kur buvę - vos per keletą žingsnių nuo mūsų. O kai jiems atsibodo, nušuoliavo uolomis...
Septintą valandą mirtinai nusikalę grįžome į "FALC". Man pasisekė nusiprausti po karštu dušu, o Carlo teko praustis lediniu vandeniu (besiožiuojantis boileris). Už pusvalandžio buvo patiekta pusėtina, bet labai soti vakarienė, kurią užgėrėme nuoširdžiu pilstomu raudonu vynu ir kalnietišku žolelių likeriuku. Pokalbiai prie ilgų stalų netilo - mes atisdūrėme prie stalo su dviem porom - septyniasdešimtmečiai Silvana ir Guido ir jų vaikų draugai penkiasdešimt perkopę Piera ir Batista, kurie jau daug metų žavisi ne tik pasivaikščiojimais kalnais, bet ir kopimu ant uolų įrengtomis grandinėmis su įranga. Anglų kalbos mokytoja dirbančiai poniai Pierai penkiasdešimtmečio proga šeima padovanojo... kopimą į Kilimandžarą. Va tokių žmonių tenka sutikti (ir iš jų pasimokyti - aistros gyventi, mokėjimo nesenti ir džiaugtis kiekviena akimirka).
Vakarą baigėm keliom kortų partijom su keista sicilietiškai-neapolietiškai-šiaurietiška kompanija.
Miego daug nebuvo - rifugio miegama didžiuliuose kambariuose po 15 ar 20 žmonių dviaukštėse - triaukštėse lovose. Carlo praktiškai nemiegojo dėl knarkiančiųjų "koncerto", aš ne tokia jautri, nors ir ne itin gerai, bet miegojau.
Nuo 5.30 kalnų mylėtojai pradėjo keltis ir išeidinėti į kalnus. Mes išėjome beveik paskutiniai - po pusryčių, nusiprausimo ir šiaip dar pabindzinėjimo, apie 9 val...
Nusprendę kiek pakeisti planus, drauge su rifugio šeimininku jo žemėlapyje apžiūrėjome, kaip pakliūti į jo pasiūlytą "Sentiero Cardinale" (Kardinolo trasa). Bet kadangi mes žemėlapio neturėjome, o ženklai pasirodė painūs, tai po dviejų valandų vis dar buvome už 15min kelio nuo rifugio (vis tekdavo grįžti supratus, kad pasirinkome ne tą kelią). Galiausiai pataikėm! Ir nesigailėjom. Kelias ėjo kalnų daubos vidumi, gana aukštai ir praktiškai visą laiką matėme kalnų ežerą daubos viduryje - lago del Sasso (akmens ežeras).
Po poros valandų ėjimo pasiekėme rifugio Grassi, vieną populiariausių zonoje, ir ten nerealiai skaniai papietavom. Iš ten turėjome keliauti į Rigufio Madonna della Neve - vietą kurioje kitamet planuojame susituokti - susiderėti datos, kainos, meniu ir tt. Nuėjus link šio rifugio apie 15 min.. Staiga Carlo veidas pabala... Sako "man čia tokia mintis į galvą šovė.."... Pradeda kratyti kuprinę, kišenes... Na taip, mūsų Alfos, su kuria turime po to važiuoti pasiimti fiatuko, raktai liko tam pačiam fiatuke....supykau!!!!!!!
Kur jau ten derybos del vestuvių... Nusprendėm leistis iškart į Introbio ir bandyt skambint draugams, kad gelbėtų. Rodyklė rodė 2 valandas 45 minutes leidimosi. Aišku, aš visa pikta eidama priekyje nuklydau, ir 2 valandos 45 minutės virto beveik 4 valandom...
Paskutiniam etape jau nebepykau, tik skaudėjo - pėdas, kelius, viską... čia sutikom mūsų gelbėtojus - gausią šeimyną iš Introbio, kurie likus apie valandai pėsčiom iki miestelio, turėjo pasistatę džipus. Šeimos tėvas Domenico išsiuntė sūnų pėsčiom (oj sako, jam niekai ta valanda), o mus įsisodino į savo džipą. Kelionės metu septyniasdešimt perkopęs Domenico, jo draugas, sūnus, sūnaus žmona, du anūkai ir sūnaus draugas - visi dainavo kalnų dainas ir juokėsi. Atvažiavom į jų kiemą. Tai sako o dabar ką darysit? Skambinsim draugams... O draugai kur? Draugai Lecco... Domenico skaniai nusijuokė ir sako, bus paprasčiau jei aš jus nuvešiu. Mes truputį pasilaužėm, po to sėdom į jo Alfą Romeo (žmona dar pasiūlė ledų...) ir nuvažiavom. Pinigų už benziną neėmė, užtat papasakojo, kaip jis savanoriu dirbo įvairiose stichinių nelaimių nuniokotose zonose, kaip iki 65 metų (tik tiek galima) buvo reguliariu kraujo donoru ir t.t.
Grįžom apie 20 val, mirtinai nusikalę, bet patenkinti, kad įgyvendinom tai, ką norėjom.
Sekantis pasivaikščiojimas kalnuose - šį sekmadienį, "sentiero del viandante". Reiks vėl anksti keltis. Kas su mumis?

Pažintis su karvėm...

... ir asiliukais

Val Varrone slėnis

Pasiektas rifugio FALC - mūsų nakvynės vieta

Mudu abudu - o fone "Pragaro ežeras" (Lago d'Inferno)

Lago di Inferno - ežeras visai greta rifugio, kuriame nakvojome

Mes žiūrim į kalnų ožius, kalnų ožiai žiūri į mus.

Sekmadienį rūko nebuvo, švietė saulė...

Carlo ir "Lago di sasso" (Akmens ežeras)

Iš šaldiklio į orkaitę, arba iš Lietuvos į Sardiniją...

Gerokai atvėsę Lietuvoje, grįžome į Bergamo oro uostą, sukeitėme aikštelėje paliktoje mašinoje gulinčius lagaminus su atsivežtais iš Lietuvos, paslampinėjom po prieš oro uostą esantį prekybcentrį ir išskridom į Alghero, Sardinijos salos šiaurėje esantį miestą.

Mūsų tikslas, kurį padardėję pusantros valandos nuo oro uosto pasiekėme jau gerokai po vidurnakčio - Bosa - spalvotas senovinis miestukas toje pačioje vakarinėje salos pakrantėje, kiek piečiau.

Visi normalūs žmonės Sardinijoje nuomojasi mašiną, ir labai protingai daro. O mes vis kažko prisigalvojam... Taigi nusprendėm pirmas tris dienas gyventi be mašinos. Nuostabaus b&b "La torre di Alice" (Alisos bokštas) šeimininkai pažadėjo mums paskolinti savo dviračius (ir pažadą tęsėjo). Taigi, pirmas tris dienas rytais po pusryčių mindavome palei vienintelę Sardinijos upę kuria plaukioja laivai iki pliažo. Nieko įspūdingo, vos 3-4 km. Tada kaitindavomės, pliuškendavomės, žaisdavom, miegodavom, skaitydavom, valgydavom jūros gėrybes ir kitaip mėgaudavomės paplūdimiu iki kokių 18, tada "namo". Jau nuo pirmo vakaro namai tapo namais, nes susirinko šauni kompanija iš b&b svečių + šeimininkų - vieną vakarą drauge vakarienei valgėm picą, o po vakarienės tapo tradicija prieš einant į savo kambarius pasėdėti lauke. Pajuokauti, ko nors išgerti, ką nors papasakoti... Kol kokia papykus bobutė nešūkteldavo kad "jau dvi nakties, laikas miegot". Šis mažulytis viešbutukas - viena smagiausių vietų kuriose esam nakvoję. Ir dėl vietos (pats senamiestis) ir dėl su polėkiu įrengtų kambarių, nuostabių pusryčių su Alisos keptais saldumynais ir dėl šeimininkų - labai smagios jaunos porelės (pažiūrėkit jų puslapį, gerai paieškoję turėtumėte rasti ir mūsų nuotrauką :) )
Po trijų dienų atėjo laikas automobiliui (o ir norėjosi jau ką nors pamatyti). Ta proga panoraminiu bestogiu autobusu nusigavom į Alghero (viena mano nuostabiausių patirčių Sardinijoje, nes kelias nuo Bosa iki Alghero veda uolėtu pajūriu, pakeliuj nėra nei vieno miesto, tik uolos, jūra, uolos, jūra...). Ten pašliaužioję po siauras katalonietiškas (taip taip, Alghero turi turbūt daugiau katalonietiškos, negu itališkos dvasios) gatveles, apžiūrėję suvenyrų parduotuvėles, dieviškai pavalgę vietiniame restoranėlyje, ir dar truputį pasikaitinę/ pasimaudę vakare pasiemėme savo mašiniuką.
Su keturias ratais ir varikliu galima pamatyti daug daugiau, taigi jau kitą dieną išsiruošėme į Sinis pusiasalį, dar piečiau vakarų pakrante. Ryte "pasipliažinom" pliaže "S' Archittu", kas lietuviškai reikštų "Smuiko smičius", taip pavadintu dėl ore pakibusios didžiulės horizontalios uolos, po kuria galima praplaukti. Eilinį kartą pavalgę nerealių jūros gėrybių, popietę leidome pliaže "Is Arutas", viename nuostabiausių (neskaitant milijono žmonių aplink), kokius tik esu mačiusi... Smėlis sudarytas iš didelių kvarco kruopelių, kurios atrodo kaip apvalūs ryžiai. Pirmą pusę valandos tiesiog žarsčiau rankomis ir negalėjau sustot :)
va internete radau paveiksliuką, mes šįsyk fotkinom tik su mobiliu, tai nelabai kas matosi:

Grįžtant visai netyčia pataikėm į fantastišką restoraną, vieną iš tų kur jautiesi kaip pas gimines. Jokio meniu, tau tik neša, maitina, tik spėk perspėt kad tavo skrandis ne guminis ir to ar ano niekaip ten nesutalpinsi... Vakarienę pabaigus likeriuku, mums iškarto atkeliavo likeriuko pakartojimas restorano sąskaita, o nuėjus prie baro susimokėti ir užsišnekėjus su restorano šeimininkais, gavom ir trečią porciją. Taip linguodami ir linksmi grįžom namo...

Priešpaskutinę dieną daugiau kultūrinomės, mažiau pliažinomės - aplankėm keletą miestelių toliau nuo jūros kranto (bet Bosai jie tikrai neprilygo), aplankėm labai keistą miestelį "San Salvatore", kuriame italai filmuodavo vesternus, aplankėm Tharos miesto griuvėsius (šiaiip griuvėsių nemėgstu, bet su gera gide viskas pasikeičia). Paskutinį vakarą vakarieniavom vienoje siaurų Bosa gatvelių (jų ten ištisas labirintas), prie tiesiog ant gatvės pastatyto romantiško staliuko.

Skrydžio namo dieną dar turėjome daug laiko - lėktuvas buvo vėlų vakarą, beveik naktį, tai ta proga aplankėme dar vieną pliažą pakeliuj į Alghero, ir dar pasisukiojom po Alghero senamiestį, rinkadmi dovanas sau ir artimiesiems.

O pabaiga buvo juokinga. Automobilį grąžinti turėjome su pilnu degalų baku. Ramiai nuvažiavome prie artimiausios degalinės prie oro uosto, ir sužinojome, kad benzinas joje pasibaigęs. Grįžome į Alghero. Pirmoje degalinėje neveikė apartas su kortelėm (grynų neturėjom, o Italijoje degalinės naktimis nedirba, tik automatinės). Antroje ir vėl neveikė. Trečioje irgi, ir jau tuo momentu supratome kad jei delsim dar nors minutę, pavėluosim į lėktuvą... Taigi spaudėm stipriai gazą, aš biški žliumbiau ir svajojau apie Lietuvą, kur visada viskas veikia... atvažiavom į oro uostą, Carlo mane išmetė su lagaminais visą žliumbiančią prie išvykimo, o čia dar užtrauktukas čimodano sugedo, bebandant sukišti visokius rankšluosčius iš pliažo. Tada kažkaip susiėmiau, prisiminiau kad ant lagaminų užtrauktukas būna dvigubas, užtraukiau, nubėgau, išprašiau kad priimtų lagaminą, nubėgau iki automobilių nuomos (sužinojau kad nieko čia baisaus, susimokėsim 18 eur už paslaugą + už benziną ir tiek), tada pamačiau atbėgantį Carlo - ant galvos mano šiaudinė skrybėlė, per ranką permestas drėgnas pliažinis rankšluostis, vienoj rankoj lagaminas, kitoj - rožinė plastikinė pliažo "tašė" su nardymo kauke... griūk iš juoko, jeigu tik laiko būtų :) taip iki lėktuvo ir bėgom. su rankšluosčiu rankose (jį į lagaminą susipakavom tik atskridę).

Taip komiškai baigėsi mūsų atostogos.

Bet nuotykiai dar nesibaigė. Va šį savaitgalį lengvai pasivaikščiojom kalnuose - mano paskaičiavimais viso 14 val gryno ėjimo, Carlo paskaičiavimais 17. Šįvakar turim suderinti bendrą versiją :) Bet apie tai bus kitas įrašas....

 

Vakariniai pasisėdėjimai prie b&b durų



Panoraminiu autobusu į Alghero




Jūros gėrybės, daržovės ir žuvis iki negalėjimo...



"Smičiaus" pliažas su horizontalia uola, po kuria galima praplaukti

San Salvatore, kuriame italai filmuodavo "spaghetti western" filmus

Tharros griuvėsiai. Kolonos - gražiausia, bet ne autentiška dalis (nulietos iš cemento apie penkiasdešimtuosius, nespalvota jų foto pasitarnavo archeologui bandant gauti finansavimą kasinėjimams)

Lie-tu-va

  Na tai ką, suskaičiuojam tuos rudeninius viščiukus... Šiandien paskendus nemylimų darbų/ blogėjančio oro/ neišmokėtų algų ir kituose panašiuose rūpesčiuose atostogos atrodo kaip gražus matytas filmas. Bet ne, nuotraukos ir baltos maudymuko žymės ant odos įrodo, kad tikrai man buvo taip gerai.

Taigi, šiemet mes pabuvom buožėm ir apturėjom tris atostogas - jau minėtą "Family Reunion" Piemonte, devynias nuostabias, bet labai šaltas dienas Lietuvoje ir savaitę nuostabiojoje Sardinijos saloje.

Taigi, apie šiaurės ašigalį, oj, atsiprašau, Lietuvą. Nu bet kaip jūs pavadintumėte reiškinį, kai vidury dienos rugpjūčio pačiam įkarštyje (įšaltyje???) termometras rodo vos 12-14 laipsnių.... Teko iš mamos spintos traukti vilnonį paltą, šalikus, pėdkelnes ir t.t. Nežiūrint to, laikas prabėgo labai staigiai ir labai smagiai. O įspūdžių daug:

• Nereali pirma vakarienė. Šaltibarščiai, silkė, mėsytė ir po to dėl nerealių kiekių skaudantis pilvas. Ačiū, mama :)
• Mano du, Carlo tris kartus pėsčiom per mišką nueiti 5km iki Nemenčinės plento. Gera žingsniuoti mišku.
• Fantastiškas vakaras su šašlykais pas Kristiną. Carlo paspardė futbolą su vaikais, aš užtat galėjau lietuviškai iki soties išsikalbėti. Puikus Renatos meduolių-bananų-grietinės pyragas!
• Daug daug varginančių vestuvinių suknelių pasimatavimų (ačiū mamai ir draugutėms už begalinę neišsemiamą kantrybę) ir vizitai pas du radikaliai priešingus dizainerius. Rezultatas - suknelė surasta, užstatas sumokėtas, aš patenkinta.
• Pasitrainiojimas po blusturgį mokytojų namų kiemelyje ir sumedžioti auskarai.
• Vizitas į Ukmergę (??? sorry, gal mes neradom centro.... ar jo ten nėra?...Carlo iki šiol mane per dantį traukia - kai pasakau kad Lecco nėr ką veikt, sako, kad kraustysimės į Ukmergę) pakeliuj  į Taujėnų dvarą. Vienas geriausių mano gyvenime koncertų - smuikininkas Vilhelmas Čepinskis. Tiek aistros muzikai ir muzikoje jau seniai nemačiau. O dar vienybėje su absoliučiai virtuoziška technika!
• Pažintis su mamos draugu iš Maskvos. Tostai "za znakomstvo" per pusryčius, rusiški anekdotai ir Carlo pralošta šachmatų partija.
• Karališka vakarienė su keptais Artūro sumedžiotais fazanais pas Jolitą, Artūrą & co, pažintis su nauja šeimos nare Faustina ir vėl lietuviški plepėjimai iki negalėjimo (kol Carlo kvailioja su Adomėliu)
• Įspūdinga Žolinės šventė Rumšiškėse, su vakariene Kauno Jachtklube. Ačiū Modestai už kompaniją, saulei už vienintelę šiltą dieną, netikėtai sutiktiems Vaidai ir Tomui už šypsenas, o Rumšiškių muziejaus darbuotojams - už fainą šventę.
• Netikėtas ir labai mielas susitikimas gatvėje su dviem ratais raduotu mano ex šefu Daumantu ir kava coffee inne (su espresso degustavimu) ir pokalbiais apie viską.
• Multikultūrinis pasisėdėjimas ir skani vakarienė su Kristina ir jos draugu marokiečiu Hishamu, įdomūs pokalbiai, įsimintinas vakaras, maloni pažintis.
• Pasipirtinimas su alum, kepta duona, vakariene ir dainom su gitara mano mamos namie paskutinį vakarą. Buvo labai jauku, miela, šilta, sava ir gera...

Mergatiės su mašinyte "Fortuna" :)

Lietuviškam kaime...



Kaip mes Ukmergėj centro ieškojom...



Family reunion

Netiesa, kad nieko mano gyvenime nevyksta :)
Ir netiesa, kad man atsibodo rašyt. Tiesiog taip sutampa, kad tai nuotraukų neturiu, tai laiko, tai noro - vis kažko trūksta, kad gimtų naujas įrašiukas.
Na bet pasiekėm ribą už kurios verta arba blogą užmigdyt (kaip sergantį šuniuką :) ) arba vėl pradėt rašyt. Aš už rašymą.
Šiemet atostogas sukapojom į tris labai skirtingas dalis - liepos gale savaitė "Family Reunion", rugpjūti - tradiciškai truputis Lietuvos ir savaitė jūros, šiemet Sardinijos saloje.

Idėja surinkti itališkai - lietuvišką šeimyną bendroms atostogoms brendo jau seniai. Bet šiemet pagaliau išdrįsom pabandyti įgyvendinti šitą "mission impossible". Pradžioje mūsų akys nukrypo į Toskaną ir Umbriją. Aš internete peržiūrėjau šimtus nuomojamų vilų, iš jų atrinkom kokių dvidešimt kaip galimų kandidačių. Tuo pačiu metu dirbom antru frontu - giminės įkalbinėjimo. Lietuviška pusė šįsyk nesiožiavo ir greit sutiko, taip pat ir lietuviškai prancūziška pusė (brolio šeima, gyvenanti Prancūzijoje). Su itališka teko rimtai padirbėti. Carlo tėvai pradžioje atsisakė (per toli ir per karšta), mes suradom kitų dvidešimt namų iš kurių galiausiai pora atitiko kriterijus (arčiau ir vėsiau), ir tėvai buvo įkalbėti. Dėl sesers šeimos dalyvavimo nežinojome iki paskutinės akimirkos. Neminėsiu visų pakeliuj kilusių problemų, pasakysiu tik kad daugiau nei vieną kartą atrodė, kad viskas byra. Bet nesubyrėjo, taigi liepos 21, šeštadienį, trimis mašinomis patraukėme link Piemonto.

Piemontas garsėja puikiu vynu, gražiomis apylinkėmis, o jo dalis kurioje gyvenome mes - dar ir bulvėmis (mane visuomet žavėjo italų sugebėjimas didžiuotis KUO NORS (praktiškai bet kuo) iš savo regiono, provincijos, miestelio, kaimelio... mums reikėtų pasimokyti). Le Langhe - aukščiausia Piemonte dalis, o mes buvome praktiškai aukščiausiame Le Langhe taške - greta trijų šimtų sielų kaimo Mombarcaro.
Didžiulė devyniolikai žmonių skirta vila su septyniais miegamaisiais (mūsų tebuvo 9 suaugę + 1 vaikas + 1 šuo) patiko iš pirmo žvilgsnio. Akmuo, rąstai, didžiulės erdvės (daug džiaugsmo  leliukui ir šuniukui). Per langus - akį ir širdį glostantys vaizdai. Netoliese - bendras su trim mažais namais sūraus vandens baseinas ir teniso kortai. Daugiausia laiko praleidome "namuose" - gamindami maistą, valgydami, degindamiesi, plaukiodami baseine, kalbėdami, ragaudami itališkus ir lietuviškus likeriukus, žaisdami futbolą su mažuoju ar slapta nuo šeimininkės maitindami šunį... Buvom nuvažiavę į Barolo miestelį paragauti garsiojo Barolo vyno (ta proga Carlo tėtis kiekvienai šeimai padovanojo po butelį šio nuostabaus ir nepigaus gėrimo). Buvom pasivaikščioti trumais garsėjančio Albos miestelio gatvelėmis. Aplankėme menininkų darbais iškabinėtą mažulyti akmeninį miestelį Bergolo, kuriame iš visų pusių skambėjo gyva muzika... Sudalyvavome Levice miestelio šventėje (ir netgi tapome pirmosiomis trimis šokančiomis poromis :) ). Mes su Carlo aplankėme nediduko, bet gyvybingo miestelio Ceva trugų. Pasibastėme po artimiausius miestelius - Mombarcaro ir Niella Belbo.
Smagiausia tokių atostogų dalis - tarptautinė šeimyniška nuotaika. Valgyt kaskart ruošdavo vis kiti, taip paragavom ir lietuviškos sriubos su kotletukais, ir itališko arrosto su įdarytais pomidorais, ir prancūziško bulvių apkepo "gratin". Šalia to, ant stalo visada gulėdavo juoda duona, kumpis ir lietuviška dešra, prancūziški sūriai, itališki sūriai ir kumpiai ir grissiniai... Pridėkim dar prancūzišką ir itališką vyną ir vokišką alų (mano brolis gyvena šalia Vokietijos sienos...)... Ko daugiau norėt! :)
Sunkiausia tokių atostogų dalis - bendri sprendimai. Pavyzdžiui, ką pirkti supermarkete. Arba, pavyzdžiui, dėti arbūzą į šaldytuvą ar ne. Jei ketindavom išeiti iš namų dešimtą, išeidavom vienuoliktą. Nes tai vienas tualete, o kai tas grįžta, pasirodo kad kitas išėjo pavedžiot šuns, per tą laiką, grįžus šuniui, kažkas nusprendžia persirengt, o kažkas nuėjo prie baseino. Taip ir gaunasi stumk - trauk.
Na bet šeimos grožis, bent jau man - jos netobulume. Daugybėje šlifuotinų kampų. Ir kad ir kaip norėtusi, kad viskas būtų kaip iš paveikslėlio, gyvenime taip nebūna (tik nuotraukose).
Gerų visiems atostogų, šiltos vasaros!

Šalia Niella Belbo bokšto

Tipiškas Le Langhe apylinkiu vaizdelis...

Gražuolis tupėjo ant mamos rankos turbūt penkiolika minučių...

Akmeniniame Bergolo miestelyje

Vaizdas pro mūsų kambario langą

Piknikas bet kokiu oru :)

Ar ir jums atrodo, kad pastaruoju metu orai išprotejo? Man, pavyzdžiui, atrodo, kad vaikystėje viskas buvo aiškiau. Vasara būdavo vasarą, žiema žiemą. O dabar nebesuprasi. Kovo pabaigoje čia taip užkaitino, kad jau buvau numetus į šalį striukes ir megztinius. Ta proga sugalvojom, kad Carlo gimtadienį (balandžio 18) norim švęsti ant žolės, pikniko formatu.
Tik kad orai vėl persimainė, ir vietoj vasaros grįžo ruduo su tamsiu dangum, vėtra ir lietaus jūra.
Data buvo numatyta balandžio 20, sekmadienį, pirštus sukryžiuotus laikėm ir saulytės prašėm. Šeštadienį dangus prasiblaivė ir išlindo saulė. Popiet išsiruošėm į žvalgybą, patikrinom porą pievų, buvo sausos ir gražios. Iš vakaro suruošiau krepšius, penkias valandas pastovėjus virtuvėje rezultatas buvo visai gražus. O ryte prabudom nuo griaustinių ir žaibų....
Likimo ironija, kad visi lietūs baigėsi apie 11 val, kai rinkosi mūsų svečiai. Lyg tyčiodamasi dangum ritinėjosi saulutė, bet žolė, deja, taip greit nedžiūna, taigi piknikas pasiliko namuose.
Buvome iš anksto perspėję svečius, kad koks oras bebūtų, bus PIKNIKAS! Lauke ar namie.
Vaikų džiaugsmui iš didelės kartoninės dėžės Carlo sukonstravo pilį. Tai buvo ilgam ramu, vaikų tarp suaugusių nesimatė :) Sugrįžo jau po pikniko, kai suaugusieji jau buvo pakilę nuo "pievos" - pasivolioti ant grindų ir sujaukti visus patiesaliukus.
Buvo taip smagu, kad vienbalsiai nuspręsta pikniką pakartoti ant tikros žolės, kai vasara ateis.

Ant slidžių prie namų

Iki šio savaitgalio apie galimybę slidinėti labai labai netoli mano namų žinojau tik teoriškai. Turbūt giliai giliai širdy niekada taip iš tikrųjų ir netikėjau :) Bet pasirodo, iš tikrųjų. Įsitikinti tuo mane prispaudė mano draugutė Modesta, atvažiavusi "savaitgaliui ant slidžių".
Aš ant slidžių lipau tik antrąkart (nu gerai, iš tikrųjų trečią, bet pirmąjį nuo kalno nulipau slides ant peties užsidėjus, tai nesiskaito :) ), Modesta trečiąkart, tai labai nuotykių neieškojom, bet dvi iš trijų mėlynas trasas (trečios tiesiog nepastebėjom) įvaldėm gerai.

Viskas, pasirodo, labai paprasta. Iš namų (Lecco) važiuoji iki Barzio, trunka max pusvalanduką. Mums truko ilgiau, nes pakeliui dar reikėjo nusipirkti visokių ten pirštinių, kelnių ir panašiai.
Prisiparkuoji nemokamoj aikštelėj, sėdi į nemokamą autobusą ir per kokias penkias minutes atsirandi kalno papėdėj. Tada už 31 eurą nusiperki savaitgalinį visos dienos abonementą ir kyli. Pradžioje be slidžių - kabinoje. Tada už kokius 20 eurų išsinuomoji slides, ir kyli kitu keltuvu (sėdimu). Labai labai bijojau, bet pasirodė, kad bijoti nebuvo ko - užkilus tereikia nuleisti kojas su slidėmis ir ramiai tiesiai nučiuožti. Aš aišku supanikavau, įsikibau į Carlo, kritau (nes jau nuo pat pakilimo pradžios galvojau, kad krisiu) ir dar ir Carlo nusitempiau.
Na o nuo čia jau laisvas pasirinkimas - rimtesniems slidininkams pasirinkimo daugiau, mes kartu su penkiamečių (kuriuos dėl landumo praminėm tarakoniukais) gaujom tyrinėjom lengviausias trasas. Greitas užkandis pietums ir dar slidinėjimo beveik iki trasų uždarymo (16.30).

Brangu, bet smagu. Ir taip arti namų... O po slidinėjimo dienos koks kaifas pagulėt karštoj vonioj... Suvalgyti į namus atvežtą picą... Ir išsidrėbus ant išskleistos sofos su adijaliuku pažiopsoti "San Remo" finalą...!!!

Ačiū, Mo, už paskatinimą :) (ir už nuotraukas)

Penkiamečių "tarakoniukų" okupuotas keltuvas

O čia Mo.

Vagišių kronikos

Liūdna, bet sąrašas negerų dalykų, kurie, man atrodė, manęs niekada nepalies, trumpėja. Bjauru būt suaugusiu, ar ne?

Kažkada galvojau, kad aš tai jau tikrai niekada nepakliūsiu į avariją. Pradžioj šiaip pakliuvau. Po to pati padariau (kokias tris), paskui vėl pakliuvau. Nebegalvoju.

Kažkada klausydama pasakojimų apie apvogtus butus, galvojau, kad jau mūsų buto tai niekas neapvoginės (ir ką ten vogt, biedni mes). Bet pasirodo, klydau. 

Šeštadienį grįžę po smagios šeimyninės vakarienės pas Carlo sesę, namus radome išverstus. Ant žemės mano rankinės, drabužiai, stalčių turinys... Viskas atidarinėta, pakuotės suplėšytos ieškant kažko vertingo.. Jausmas bjaurus. Bjauru galvoti, kad kažkas buvo tavo mylimuose puoselėjamuose namuose ir čiupinėjo tavo daiktus. Negalėjau nustot galvot - nejau jie nematė, kad mes ne turtuoliai (tikrai turėjo matyti stalčiuje padėtus vokelius su lapkričio ir gruodžio visų pirkinių čekiais, tikrai turėjo matyti žurnalus apie vestuves ir mūsų nuotraukas, tikrai turėjo pastebėti, kad namai prabanga neblizga...) Nejau nesuvirpa ranka vogiant iš tokių žmonių?

Taigi, netekom Carlo smuiko, kurį tėvai jam padovanojo prieš beveik 30 metų, ir kuriuo karts nuo karto pagrodavo man akompanuojant pieninu.

Netekom nuostabiai gražių mano auksinių auskarų, dovanotų Carlo mamos per mano paskutinį gimtadienį.

Muzikinės paauksuotos dėžutės, kurią Carlo padovanojo jau mirusi močiutė.

Carlo kompiuterio su didele dalim niekur neišsaugotų foto, jo dainų tekstų ir kitų dokumentų.

Dar keletos auksinių grandinėlių ir apyrankių, jokios rimtos vertės neturinčio kompaso kurį Carlo gavo dovanų savo dešimtojo gimtadienio proga, keletos prabangių rašiklių, Carlo monetų kolekcijos...

Bet kai ką ir gavome :)

Džiaugsmą, kad nepastebėjo Carlo senelio auksinio laikrodžio.

Džiaugsmą, kad nesugebėjo atidaryti vienos dėžutės su monetomis ir nusprendė jas palikti - ten buvo auksinės, pačios vertingiausios monetos.

Džiaugsmą, kad esame dviese.

Supratimą, kad turime nerealią šeimą - visi (Carlo tėvai, sesuo, mano mama) be išimties iškart pradėjo siūlyti ne tik moralinę pagalbą, bet ir pinigus, Carlo sesers vyras atvažiavo pas mus naktį iškart sužinojęs kad radome nuniokotus namus. Jautėmės mylimi.

65 eurus, kuriuos vagišiai netyčiom pametė pasilenkę patikrinti palovio :)

O išvados?

Iki šeštadienio buvome vienintelis butas visame 18 šeimų name, kurio išorinės žaliuzės praktiškai niekada nebūdavo nuleistos (išskyrus kai išvykdavome atostogauti). Nuo šeštadienio esame kaip visi, vos nusileidus saulei nuleidžiame ir žaliuzes ir su išoriniu pasauliu nebendraujam :)

Šią savaitę planuojame įsivesti signalizaciją.

Auksiniai išlikę daiktai keliauja į seifą banke.

Ta proga dar pabendravome su kaimynais ir sužinojome, kad per 25 metus mūsų name buvo 8 vagystės, dvi iš jų tam pačiam bute (vargšiukai). Artimiausias mūsų kaimynas nukentėjo nuo vagišių tokiu pat būdu  - išlaužiant balkono duris. Jo atveju tai buvo neabejotinai čigonai, nes kartu su auksu ir brangenybėmis išnešė ir visus ilgus gėlėtus sijonus :)

Ką gi, gyvenimas tęsiasi, visi pinigai uždirbami, o nauji prisiminimai, nuotraukos ir šeimos vertybės užgyvenamos. Tai kas svarbiausia, nematoma akimis, kaip sakė Mažasis Princas.

Ir nepavogiama...

Meška Šiaurėje

Meškos, tiesa dvi. Aš ir Carlo. O Šiaurė - truputis Pabaltijo ir Skandinavijos.
Istorijos pradžia - maždaug prieš metus, kai su Carlo nusprendėm, kad reikia susigalvoti sekančią didelę kelionę. Aš išsirinkau dvi kryptis (Kuba, Indija) ir Carlo dvi (Meksika, Australija) ir traukėm burtus. Tiksliau, išmetinėjom vis po lapelį, kol po savaitės liko vienas. Burtai lėmė Indiją, bet nusprendėm imt Kubą :) Nusipirkom knygą ir labai labai svajojom. O kai atėjo laikas dairytis bilietų, pamatėm, kad tuo laiku kai galiu pasimt atostogas, bilietas žmogui į Kubą kainuoja 1200 eur. Pasidvigubinę kainas, bjaurybės. Teko Kubą atidėti geresniems laikams. Tada horizonte pasirodė ekonominis didelės kelionės variantas - Egiptas. Derinom derinom su lietuviška kelionių agentūra, nusipirkom bilietus į Lietuvą, sumokėjom už Egiptą ir sužinojom kad Novaturas atšaukė kruizą. Važiuot vien pilvų degint mūsų netraukė, taigi Egiptas irgi nuplaukė. Tada dar trumpam buvo pasirodžiusi Šri Lanka, bet kainavo daugiau, skrydis iš Varšuvos, laiko mažiau, vienu žodžiu, nedžiugino. Kad jau negalim turėti +30, buvom sugalvoje važiuoti į -40, Laplandiją. Susiradom fainą kaimo turizmą, bet pasirodė kad Naujiems metams vietų jie nebeturi.
Taigi beliko klasikinis paprastasis variantas - miestai. Trys naktys Taline, viena naktis Helsinky, viena laive ir trys Stokholme. Meškos Šiaurėje. Tik kad ta Šiaurė šiemet pasitiko mus su lietum ir +6 laipsniais...
Keletas mūsų kelionės akcentų:
TALINAS
Taline labai labai daug rusų. Kadangi šventėm naujuosius, o per šventes, rusiukai, ne paslaptis, gerai paragauja... Prisiklausėm ir prisižiūrėjom visko. Ta proga nuėjom į pačioj rotušės aikštėj esantį rusišką restoraną "Troika". Pradėjom degtinyte su raugintais agurkais, o po to koldūnus "Baltikos" alum užsigėrinėjom. Nieko ypatinga, bet truputį juokas ėmė.
Geriausias dalykas Taline - pačiam rotušės pastate esanti viduramžiška užeiga, kur duoda sriubos (1-2 EUR priklausomai nuo dydžio), pyragėlių (1 EUR), karšto vyno, alaus ar sulčių (2 EUR). Atmosfera nenupasakojama, būtina pabandyti. Pasakysiu tik kad jei neatsinešit savo šaukšto, šeimininkutė gali jus biški apšaukti, ypač jei užeigoj jau nebe pirmą kartą. Ir dar kad iš bačkos nemokamai galima pasiimt raugintų agurkų :)
Kitas Talino must- nemokama dviejų su puse valandų ekskursija pėsčiomis. Mums pakliuvusi jaunutė gidė buvo labai labai šauni ir apsišvietusi, o turas - ganėtinai alternatyvus, kurio metu sužinojom, pvz, kiek estai sumokėjo už savo laisvės statulą, kurios garantija buvo 3 metai, o po kelių dienų stikliniai blokai pakeitė spalvą (ją gaminę čekai pasiteisino kad sutartyje nebuvo numatytos Estijos klimato sąlygos :) ). Sužinojom milijoną visokių legendų ir keistų pasakojimų... Ir šiaip, pamatėm truputį Estijos iš arti... O dar įvyko stebuklas ir pradėjo snigti (buvo gruodžio 31), tai išvis nuotaika pagerėjo.
Jei švenčiate naujus metus Taline ir gruodžio 31 norite vakarieniauti restorane, BŪTINA rezervuotis iš anksto. Mes nerezervavom. Todėl vakarieniavom meksikietiškam restorane prekybos centre (mums dėl to visai neliūdna, nes buvo labai labai skanu :) )
Iš Talino per dvi valandas laivu, pilnu girtokokų suomių ir rusų su dėžėm alkoholio, nuplaukėm į Helsinkį.

Degtinytė su raugintais agurkėliais ant tuščio skrandžio.

Gruodžio 31-osios sniegas!

HELSINKIS.

Paskutinę nuomonę, kurią girdėjau apie Helsinkį buvo "dull". Pasirašau. Nuotraukoje matysite pačią gražiausią Helsinkio aikštę su gražiausia bažnyčia (spalvotas kubikas rubikas nepriklijuotas, tikras, kažkoks šviesos projektas), tai viską pasako. Po Talino gatvelių, viduramžiškos atmosferos Helsinkis, deja, neturi kuo pasigirti. Be to prasidėjo audra, baisiai kapojo veidą šlapias sniegas, tai galiausiai nusprendėme ekskursijas iškeisti į parduotuves. Tiesa, valgyti Helsinky labai brangu. Restoranuose. Viskas labai "design" ir labai gražu, bet brangu ir kažkaip tamsu. Tai po vienos nakties Helsinky, šlapi nuo sniego bėgte parbėgom į laivą Helsinkis - Stokholmas, plaukiantį visą naktį. Ten mus pasitiko ded morozas, snieguračka ir balaganas, labai panašus į Basanavičiaus gatvę Palangoje vidurvasarį. Parduotuvės, supermarketai, restoranai, transvestitų programos, karaoke ir tt.. Man buvo labai linksma, tad sugebėjom net pašokt su Carlo (jis priešinosi), puikiai pavakarieniaut ir išgert likeriuko bare su gyva muzika. O iš ryto atplaukėm į Stokholmą...

STOKHOLMAS.
Kai manęs paklausia, ar aš esu buvusi Stokholme, sutrinku. Teoriškai, buvau du kartus. Kartą pas draugę trim dienom. Tiesa, pirmos dienos vakarą apsinuodijau sušiais, tai likusias dienas pragulėjau išmušta karščio ir baisiose kančiose. Antras kartas buvo maždaug dvi valandos darbo pokalbiui. Darbo, kurio negavau. Tai sakykim, kad Stokholme iki šiol nebuvau buvusi, taip bus tiksliau :)
Stokholmas man labiausiai patinka atmosfera. Kažkokios nuolatinės šventės, gyvenimo, judėjimo... Pastatai mane kuo toliau tuo mažiau domina apskritai. Bet gyvenimo Stokholme daug. Kiekviena sala turi savo centrinę gatvę, savo asmeninį "centriuką", todėl niekad neatsibosta. Kiekvienas rajonas - savo veidą. Kainos normalios (itališkos). Valgyt skanu (okok, aš visoj šitoj kelionėj suvalgiau nesvietišką kiekį lašišos kuri man žiauriai patinka, o Carlo dukart valgė meat balls ir visokias ten žvėrienas, elnienas ir tt). Paskutinį vakarą praleidom nuostabios atmosferos džiazo klubiuky "Glen Miller cafe", kur valgėm miulių, klausėm koncerto, o aš galiausiai dar netikėtai gavau dovanų būgnininko kompaktą, kuriame jis dainuoja.
Atskiro paminėjimo vertas ir butas, kuriame gyvenam. Vonioje - džiakuzi ir didžiulis virš jos kabantis senovinis plūduras. Miegamajame - veikiantis gramofonas. Televizorius - minimum dvidešimties metų senumo, bet puikiai veikiantis (viso 5 kanalai). Filmams žiūrėti - projektorius su namų kino sistema (!!!!). Pianinas, o virš jo - paveikslas su išlindusia ranka. Akvariumas, kurio žuvytes turėjom šerti. Vienžo, bohema :)

Rotušė. Gyvenom netoliese...

Dizaaaainas.

Džiazas.

Mūsų džiakuzė su paluby pakibusiu plūduru.

Iš paveikslo sveikintis siekianti ranka...


O iš Stokholmo - į mielą propelerinį Estijos avialinijų birbaliuką - lėktuviuką ir per Taliną į Lietuvą, dar porai dienų pabūt pas mamą prie pečiaus.....