Kažkaip vis nedingsta gera nuotaika po Toskanos, kaip tikrai lietuvei, beveik neramu dėl to :) O su tokia nuotaika viskas ir dėliojasi puikiai. Va, vakar buvo išskirtinis vakaras. Aš žinau, kad gal vat kitų mano draugių ar pažįstamų vyriškiai karts nuo karto įsiveržia paeksperimentuot į virtuvę, va net mano pora senų senų draugų, kurie niekada negalvojau kad stos prie viryklės (vienas metalistas, kitas toks rokeris biški), pamėgo gaminti. Bet Carlo nelabai. Nu, kokią paprastutę pastą išverda, su pomidorais ir sūriu ar su padažu iš parduotuvės. Melioną su kumpiu supjausto. Bet tik tiek. O vat ėmėm ir sutarėm, kad ketvirtadienio vakarais jis atsakingas už vakarienę. Kai pamačiau parduotuvės maišiuky melioną, staigiai pasidariau išvadas, kad vakarienei bus melionas ir kumpis. Ot ir ne. Kai pradėjo traukti jautieną, truputį sunerimau, žinodama kaip lengva jautieną paversti puspadžiu. Bet ne, nepavertė. Ir labai skaniai padarė. Truputi taškėsi jam ten viskas, truputį nežinojo kaip česnaką nulupt, bet rezultatas finalinis - mėsa su pomidorų passata ir baziliku ir salotos iš obuolių, meliono, saliero, graikiškų riešutų ir migdolų - buvo tikrai puikus :)Grįžtam į Toskaną. Taigi, mus kaip ir išprašė iš Orciaverde, ir dargi perspėjo, kad per Ferragosto (Žolinė) Toskanoj kur miegot tikrai nerasim. Bet mes nepasidavėm. Bagažinėj turėjom ir palapinę, tai jei ką, galvojam, kokį kempingiuką susirasim.
Na ir taip vieną dieną gerokai prieš pasibaigiant savaitei Orciaverde, nusprendėm paieškoti kur nakvoti po to. Bevažiuodami pamatėme ženklą "Residence/ Campeggio", kas turėjo reikšti nebrangią nakvynę. Nusprendėm patikrinti. Nusukom ne ten, bet nusprendėm važiuot tuo keliuku toliau. Bevažiuojant keliuku pamatėm vartus su užrašu "Agriturismo La Banditaccia". Vartai buvo plačiai atverti, taigi įsukom. Gerokai pavažiavę keliuku apaugintu aukštais ir tiesiais kaip žvakės kiparisais, privažiavom nerealiai gražius palocius. Iš kurių mus pasitiko žilstelėjęs šeiminnkas su dideliu juodu koliu. Kolis tuoj puolė glaustytis ir prašytis glostomas. Po kiek laiko atbėgo dar 4 dideli šunys. Visi meilūs kaip katinukai. Šeimininkas pasiūlė kavos. Neatsisakėm. Aprodė kambarius. Aikčiojom. Aprodė baseiną, išsižiojom. Tolumoje ganėsi jų arkliai. Žmona apsitaisiusi ryškiaspalve prijuoste pasiūlė savo keptų sausainių ir nuėjo rūpintis savo gardenijom. Ir nors kaina, palyginus su pirmąja mūsų nakvyne, buvo smarkiai didesnė - 100 eurų už naktį, ir nors kambariuose nebuvo virtuvės, ir nors vakarieniauti pas juos kainavo 30 eurų žmogui (Orciaverde 18 eurų), mes neabejojom, ir rezervavomės kambarį tame rojuje trims naktims...
Aš negaliu pasakyti tiksliai, kas mane ten į tokią euforiją nukėlė. Gal žinojimas, kad tie du žmonės visą gyvenimą pragyveno Milane, pradirbo draudimo srity, o atėjus pensijai jiems užteko drąsos įgyvendinti savo svajonę. Pagalvokit tik, du draudikai, kurie Toskanos širdy augina vynuogynus ir daro gradų stiprų raudoną Montecucco, kuris laimi premijas. Du draudikai, kurie rudenį renka alyvuoges ir spaudžia aliejų. Du draudikai, kurie augina 5 šunis (du iš jų priglausti atėję iš miško), arklius, asilus... O gal ne tik tai. Gal ir itin su skoniu įrengti kambariai, apgalvotos detalės (chalatai, gazuotas/ negazuotas vanduo kambary), šeimininkų svetingumas (kai taupydami pinigėlius nusprendėme valgyti kambaryje iš supermarketo nusipirktą maistuką, atlėkė pirmiausiai ponia, su lėkšte aliejuj virtų pipiriukų ir lėkšte tipinio toskaniško pappa al pomodoro - pomidorų košės, o šeimininkas atbėgo pavymui su buteliu vyno...), šunų draugiškumas... Vaizdai, atsiveriantys iš baseino... Viskas kartu. Mums ten buvo labai ramu ir gera ir mes ten dar būtinai grįšim.
Nors būnant ten nelabai ir norėjosi kur važiuoti, bet vis tik šiek tiek išlindom. Per pačią Žolinę keliavom pasižiūrėti tipinio toskaniško reiškinio - "Il Palio". Tai tokios viduramžiškos varžybos, kuriose varžosi miesto rajonai. Skirtinguose miestuose užduotys skirtingos - garsiausiame Sienos Palio jojama žirgais, Montalcino palio kurį irgi matėme - šaudoma iš lanko. mes buvome mieste Sarteano ir žiūrėjome labai specifinį Palio - "Saracėną". Užtveriama viena miesto gatvė, pripilama smėlio, apstatoma tribūnomis ir t.t. (sirgti už savo "rajoną" garbės reikalas, visi apsirengia savo komandos spalvom, prisidaro plakatų ir ohohohoho kaip serga!). Viduryje pastatomas "saracėnas" - tokio truputį juodo turko su skydu medinė skulptūra. Ant skydo dedamas metalinis žiedas, kurį raitelis jodamas dideliu greičiu su ilga ietimi turi užkabinti. Jei padaro klaidą - "saracėnas" sukasi. Raitelį nufotografavom gal iš kokio penkiolikto karto, nes jie tooookie greiti, kad kol paspaudi mygtuką, nuotraukoje nieko nebebūna :) Tiesa, prieš pačias varžybas - eisena gatvėmis, vėliau pasirodymai su vėliavomis, būgnais ir pan. Smagiausia dalis - ta atmosfera... Visas miestas susiskaldęs į contradas - matai iškabintas vėliavas, o sirgalių amžius svyruoja nuo 0 iki 100... Nors stovimas bilietas kainavo bjauriai daug - 10 eur - o surasti vietą iš kurios kas nors matosi buvo beveik neįmanoma, visgi šventė tikrai labai tipinė, labai smagi ir charakteringa.
O po švenės lėkėm vakarieniauti į Raviolių sagrą. Tos itališkos sagros - tikras gėris, reiktų lietuviams jas nukopijuoti :) Viskas labai paprasta - susirenka visi skaniai, pigiai ir masiškai pavalgyti. O po to eina šokti polkučių ir valsų. bet kokia miela ta kaimietiška nuoširdi atmosfera... Ir kokie gardūs naminiai ravioliai!
Dieną po žolinės praleidom plius minus prie baseino :) Iš "Banditaccia" pabėgom tik pietauti (nuostabaus grožio restorane su vaizdu į tas toskaniškas erdves...) ir vakarieniauti (tipiškam vietiniam restoranėly, kuris vadinosi "Ežiukas" :) ).
Tiesa tą pačią dieną dar man į lešką įkando kažkoks vabalas. Laikui bėgant vieta aplink įkandimą tino, kietėjo, raudonėjo ir karštėjo. Vakare jau atrodė įspūdingai, o naktį nedavė normaliai miegot, nes žiauriai skaudėjo. Tai kitą dieną atsisveikinus su svetingais šeimininkais pirmiausiai ieškojom vaistinės, kadangi toji buvo uždaryta, nukeliavom į ligoninės priimamąjį kur paslaugi daktarytė suleido man kortizono ir instruktavo Carlo, kaip reikia tai daryti, jeigu jos suleista dozė nepadės. Jos suleista dozė nepadėjo ir Carlo teko demonstruoti savo meilę (jis paniškai bijo adatų - kai žiūrim filmus apie narkomanus užsimerkia, nors gali ramiai žiūrėti kokį kruviną siaubiaką).
Namo vis dar nenorėjom. Kur nakvoti neturėjom, bet turėjom palapinę. Taigi patraukėm prie jūros, tikėdamiesi rasti nebrangų mielą kempingą. Kempingų radom. Patikrinom du. Viename vieta palapinei kainavo 42 eurus, bet jų nebebuvo. Kitame 72 eurus. Šokiruoti nusprendėme ieškoti kito varianto. Po daug daug ieškojimo, jį radome - už tą pačią kainą, 72 eurus, iššsinuomavome gražų kambariuką su nerealiu vaizdu į stogus Massa Marittima, miesto esančio 18km nuo jūros, senamiesty.
Taigi dar dvi dienas pasikepinom, palošėm kortom, pažaidėm kamuoliu ir kamuoliuku su raketėmis, paskaitėm knygų (baigiau Doriano Grėjaus portretą), prisimaudėm, prisivaikščiojom, pajuokinom liaudį gerdami pliaže vyną iš stiklinių taurių, apžiūrėjom Massa Marittima.... Ir grįžom namo. Kur visai gera :)
O rytoj švęsim. Prašom sveikinti - rytoj lygiai metai, kai mes su Carlo su pilnai pakrautu mano fiatuku įvažiavom į Lecco. Nesigailiu :)
